Apsiperkant

Atvykę, daugelis skuba įsigyti kokį niekutį prisiminimui, kokią suklastotą drapanėlę ar ausko, odos dirbinių. Viena pagrindinių taisyklių, kurių privalote laikytis Turkijoje yra DERĖTIS IR DAR KARTĄ DERĖTIS, tai ne tik dėl to, kad turizmo zonoje kainos yra stipriai kilstelėtos, bet ir dėl to, kad čia tokia jau kultūra. Derėjimasis yra kaip pramoga, tiesa nesiderama tik prekybos centruose, autobusuose gal dar kur pamiršau paminėti, bet daug kur galima derėtis ir netgi būtina.

O apsiperkant jums gali priereikti šių išsireiškimų ir frazių:
Ne kadar? [ne ka-dar] kiek, iki kiek, taip galima klausti kainos
Fiyat ne ? [fi-jat ne] kokia kaina?
Kaç para ? [kač pa-ra] kiek pinigų?
Para [ pa-ra] pinigai
Pahalı [pa-cha-li] (l siuo atveju tariama kieta) brangu
Bu çök pahalı [bu čiok pa-cha-li] tai per brangu
indirim [in-di-rim] - nuolaida
ucuz [u-žius] - pigu
Daha ucuz var mı? [Da-cha u-džius var mi] Ar neturite ko nors pigesnio?
param yok [pa-ram jok] - pinigų neturiu
Bunu alıyorum [bu-nu ali-jo-rUm] šitą perku
Bunu alMIyorum [bu-nu al-MI-jorum] šito neperku
Garantisi var mi [garantisi var mi] ar duodate garantija

Tikiu, kad šios frazės atrakins vartus į turkų geranoriškumą ir jums pavyks daug greičiau rasti bendra kalbą.